Matas Miknevičius
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ 2013.03.06
Iš vytelių pynimo, puodų žiedimo ar medžio drožybos šiandien galima puikiausiai pragyventi, jei tik nesėdi namuose ir nelauki, kol klientai pas tave patys ateis. Tuo įsitikinę šalies amatininkai, randantys būdų realizuoti savo kūrinius.
„Daugybę metu esu amatininkė ir vien iš to visą laiką puikiausiai pragyvendavau. Pagrindinė taisyklė – nereikia tingėti dirbti, bet būtina ieškoti būdų savo darbus parduoti, o ne sėdėti namie ir dejuoti, kad niekas neperka“, – įsitikinusi Kornelija Lopetienė, pynėja iš Kelmės.
Vieni amatininkai stengiasi prisitaikyti prie pirkėjų poreikių ir madų, nevengia jiems šiek tiek pataikauti, kiti daro tik tai, kas jiems patinka, ir pagal klientų dūdelę nešokinėja. Tačiau visi lyg susitarę tvirtina – kas dirba, tas ir uždirba.
Mugės – apsimoka
Anot p. Lopetienės, paprastai geriau sekasi tiems amatininkams, kurie moka dirbti kelis darbus.
„Pinu daug šiaudinių skrybėlių – tai paklausiausia prekė. Jas perka ne tik paprasti žmonės, bet dažnai ir įvairūs tautinių šokių ansambliai. Kuo daugiau įvairių amatų moki, tuo lengviau užsidirbi. Esu pynėja, tačiau galiu ir siūti, būna, net bažnyčioms dažnai ką nors pasiuvu. Reikia tik netingėti, kad žmonės tave žinotų, kad būtum matomas, užsiimti kuo įvairesne veikla“, – aiškina pašnekovė.
Pasak jos, amatininkams visada verta dalyvauti įvairiose mugėse, mat jose per dieną galima užsidirbti visam mėnesiui.
„Dalyvauti mugėse apsimoka. Jose galima daug uždirbti per trumpą laiką. Pasižiūri, kur kokį savaitgalį vyksta renginiai, susikrauni visus savo gaminius ir išvažiuoji. Vieną dieną gali dalyvauti vienoje mugėje, kitą – kitoje. Reikia tik netingėti, nes finansiškai tai labai naudinga. Tokiose vietose žmonės būna linkę pirkti, būtent to ir ateina. Tereikia pasirinkti tinkamą kainą“, – tvirtina p. Lopetienė.
Bando reklamuotis
Edvardas Mačiunskas, medinių namų puošyba užsiimantis amatininkas, sako, net ir šioje srityje reklama yra labai svarbi.
„Kol kas vien iš šio amato pragyventi negaliu, tačiau norėčiau, kad tai būtų mano verslas ir vienintelė veikla. Pastaruoju metu skyriau nemažai dėmesio reklamai, tai vienur, tai kitur išplatinau skelbimus, tikiu, kad reikalai pajudės. Ir amatininkams reikia apie save pranešti, pasireklamuoti“, – tikina pašnekovas.
Amatininkas sako, kad padaugėjus darbo greičiausiai tektų ieškotis ir pagalbininko.
„Dažniausi užsakovai – kaimo sodybas turintys ir jas atnaujinantys žmonės. Kai vieną užsakymą gauni, darbo sočiai užtenka. Tačiau jei užsakymų padaugėtų, vienas greičiausiai nespėčiau suktis, reikėtų ieškoti pagalbininkų“, – kalba p. Mačiunskas.
Rinka p. Mačiunskui Lietuvoje šiuo metu itin palanki, mat įvairių kaimo turizmo sodybų, atnaujinamų senų kaimiškų namų pastaraisiais metais kaip niekad daug. Deja, kaip sako amatininkas, mažai žmonių domisi tradicine namų puošyba.
Klientams nepataikauja
Ne visi amatininkai linkę taikytis prie klientų įgeidžių ir daro tik tai, kas jiems patiems patinka.
„Nemėgstu pataikauti klientams, darau tik tai, kas man pačiam patinka, kas kelia pasitenkinimą. Daugelis mano kūrinių nemažai kainuoja. Po kelias dešimtis litų kainuojančius šaukštus tikriausiai būtų galima parduoti žymiai lengviau“, – sako Andrius Likas, medžio drožėjas iš Birštono.
Anot jo, rinkdamiesi būti amatininkais žmonės turi suprasti, kad daugybės pinigų iš savo verslų neužsidirbs.
„Ši veikla nuo daugelio skiriasi tuo, kad pajamos yra nenuolatinės. Vieną mėnesį gali parduoti ką nors kelių tūkstančių litų vertės, o kitą – beveik nieko. Reikia priprasti ir prisitaikyti prie šio nepastovumo. Tačiau menininko kelią rinkausi suprasdamas, kad milijonų iš to nesusikrausiu“, – prisipažįsta pašnekovas.
Straipsnį taip pat rasite VŽ svetainėje http://vz.lt/article/2013/3/11/gyveni-gerai-jei-netingi-dirbti#ixzz2OM9s7ui0
