Beatričė Laurinavičienė
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ 2012.10.19
Daunoravičiumi, UAB „Nukas“ direktoriumi, ėjau kalbėtis apie tai, kaip sekasi daugiausia maisto, skirto kūdikiams ir vaikams, Lietuvoje parduodančiai įmonei. O pasisuko kalba apie gana egzotišką Lietuvos verslo istoriją.
Tokią, kokią kūrė daugybė dabartinių verslininkų, pradėjusių veiklą Nepriklausomybės priešaušryje ir vos ją paskelbus.
Neseniai VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas Petteris A. Stordalenas, didžiausio Skandinavijos viešbučių tinklo „Nordic Choise Hotels“ įkūrėjas, vienas iš turtingiausių Norvegijos verslininkų, neslėpdamas pasakojo savo karjerą pradėjęs turguje pardavinėdamas braškes, o kad pririnktų jų greičiau nei kiti, skynė tik didžiausias.
Pono Artūro istorija irgi panaši. Savo dabartinį verslą jis pradėjo 1991-aisiais, gimus sūnui Mindaugui. Panašiu metu auginusieji vaikus prisimena: lentynos buvo tuščios. Stigo buteliukų, žindukų, vaikiškų vežimėlių, sauskelnių, – ko tik nori, tad p. Daunoravičiai sykiu su draugų šeima nutarė gabenti į Lietuvą prekes, skirtas vaikams. O iki to laiko, šypsosi p. Artūras, buvo visko – ir makulatūrai nešamą popierių vandeniu laistė, kad jis būtų sunkesnis, ir tuomet kontrabandines prekes per sieną gabeno...
„Mes į Lietuvą atvežėm vienas pirmųjų kūdikių sauskelnių – „Baby Kings“, – šypsosi pašnekovas. Nelabai, sako, jiems sekėsi – ankstoka buvo su tomis sauskelnėmis lįsti į rinką, žmonės neturėjo tiek pinigų. Tuo metu jų pakuotė kainavo 10 USD, t. y. 4.000 „vagnorkėmis“ vadinamų talonų. Palyginimui – p. Artūro mama uždirbdavo 3.500 talonų per mėnesį.
„Susivokėm, kad geriau gabenti vaikams skirtą maistą, kitas prekes, ir pradėjome nuo 52 kv. m ploto krautuvės „Nukas“ Šilo gatvėje. Sekėsi gerai, būdavo dienų, kai prekyba nuo 1 kv. m sudarydavo 730 Lt“, – prisimena pašnekovas. Konkurentų tuomet buvo vos vienas kitas, panašiu laiku įsikūrė vaikų prekių parduotuvė „Kotryna“.
Dabartinių prekybos centrų tais laikais nebuvo, o Vilniaus sporto rūmuose imta rengti muges, savotiškus turgus. Prekių toms mugėms ir savo parduotuvei p. Daunoravičius važiuodavo į Pietų Lenkiją, į Kotovicus. Pasakoja sykį ten nupirkę iš Olandijos atgabentų vaikiškų vežimėlių. Konteineriai su jais ilgai stovėjo uoste ir dėl drėgmės metalinės vežimėlių detalės vietomis šiek tiek parūdijo. Iš pradžių, šypsosi p. Artūras, parūdijusias vietas nuvalydavo, bet netruko pamatyti, kad veltui, tuos vežimėlius žmonės ir taip pirko – nė nesunešus jų į Sporto rūmus prie prekystalio nusidriekdavo eilė, o pirkėjai patys sergėjo, kad vienam būtų parduodamas tik vienas vežimėlis.
„Vežimėlis kainavo 11–12 USD, mes pardavinėjom po 35 USD. Konkurentai labai pasipiktino, kad taip pigiai, o aš sakiau, – pigiai pirkom, pigiai ir parduodam, ir norim daug jų parduoti“, – prisimena pašnekovas.
Netrukus parduotuvę Šilo g. teko padalinti į du skyrius – delikatesų ir vaikiškų prekių. Tie delikatesai – tai saldainiukai, čiulpinukai, guminukai, visokie „E“, kurių tuomet Lietuvoje nebuvo. Gabeno „Nukas“ ir silkes iš Lenkijos – jos buvo tokios paklausios, kad atvažiuodavo jų pirkti ir iš „Stiklių“ restorano, ir iš Gariūnų. Tuomet A. Daunoravičiaus asmeninė įmonė „Nukas“ buvo vienintelė tokių silkių tiekėja Lietuvoje.
„Tačiau reikėjo apsispręsti, su kuo judėsim pirmyn – su silkėmis ar su vaikiškomis prekėmis. Esu ekonomistas, žinojau, kad tiek silkių, kiek reikia Lietuvai aprūpinti, neatvešime – jų reikėjo labai daug. Finansiškai tam nebuvome pajėgūs, tad pasisukome į prekes, skirtas vaikams“, – pasakoja p. Artūras. Jis neslepia: tyreles iš Lenkijos kurį laiką vežė nelegaliai, mat Varšuvos įmonė „Baby Land“, su kuria dirbo „Nukas“, neturėdavo reikiamų dokumentų prekėms iš šalies išvežti.
„Vežiojom tas tyreles mažais sunkvežimiukais, ir kaskart su baime, – kada gi mus pričiups. Kai mašiną muitinėje patikrindavo ir užantspauduodavo, grįždavome pas tiekėją ir per specialų liuką prikraudavome indelių“, – šypsosi p. Artūras. Paskiau, sako, pamatė: kam pirkti iš lenkų, jei gali pirkti tiesiai iš gamintojų, iš austrų. Bet iki to teko užaugti, ir gamintojas turėjo įvertinti „Nuką“.
Dabar UAB „Nukas“ – šeimos įmonė. Parduotuvių tinklas po sunkmečio kiek sumenko: iš 5 turėtų parduotuvių šią vasarą dvi teko uždaryti. Vieną, Klaipėdoje, – atidarė. „Kaip tik krizės metais reikia tai daryti, tik daryti „teisingai“, – sako p. Artūras. „Teisinga linkme“ iš Antakalnio dabar vilniškė parduotuvė keliasi į kitą vietą, ten, kur didesni pirkėjų srautai. Bendrovė tiekia prekes „Maximos“, „Rimi“, IKI, „Norfos“ tinklams, vaistinėms, nepriklausomoms parduotuvėms.
„Sakyčiau, esame pagrindiniai vaikų maisto tiekėjai, ne žindukų. Parduodame apie 240.000 sąlyginių indelių per mėnesį, t. y. 6 sunkvežimiai, arba 144.000 kg“, – skaičiuoja p. Artūras. Anot jo, verslas dabar susitraukė: prieš krizę per mėnesį įmonė parduodavo 18 sunkvežimių „maistelio“. Pagrindiniai „Nuko“ tiekėjai – austrų įmonė „HiPP“, jai bendrovė atstovauja jau 20 metų.
Akivaizdu, kad sparčiai mažėjantis gimstamumas Lietuvoje tokiam verslui turėjo tiesioginės įtakos. „Be abejo, – sutinka pašnekovas. Šypteli: – Gimstamumas dabar didėja Airijoje, taigi prekiaujame vaikų maistu ir ten.“
Graikams – silkių, rusams – dešrų
„Negavau palikimo iš turtingų senelių, ir mano verslo patirtis prasidėjo turguje“, – laikus iki „Nuko“ prisimena p. Artūras.
Pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje iš Lietuvos į Graikiją jis gabendavo... kilkes pomidorų padaže. Dirbo tuometinės Pabaltijo geležinkelio valdybos Darbininkų aprūpinimo skyriuje ir gaudavo tų kilkių pigiau – po 74 kapeikas už skardinę, dėžėje skardinių būdavo 72 vienetai. „Kilkių projektas“ buvo sėkmingas – jas noriai pirko emigrantai iš Sovietų Sąjungos.
Su šypsena p. Artūras prisimena savo pirmąją darbo vietą – vos baigęs mokslus VU Prekybos ekonomikos fakultete, materialinio techninio aprūpinimo grupėje, gavo paskyrimą į Buitinio gyventojų aptarnavimo ministeriją, į Tiekimo valdybą. Toji ministerija, kurios pavadinimas šiais laikais primena didįjį kombinatorių Ostapą Benderį, reguliavo sovietinių žmonių buitinį aptarnavimą – jai buvo pavaldžios įvairios įstaigos – nuo projektavimo institutų iki autoservisų ar kirpyklų, buitinių kombinatų, į kurių funkcijas įėjo, pvz., pagal tipinius projektus aprūpinti gyventojus akmeniniais paminklais ir kapų tvorelėmis.
Pašnekovas pasakoja, kad dirbti ten buvę baisiai neįdomu. Gavęs pirmąją užduotį – iki Kalėdų sutvarkyti bylas, taip uoliai jos ėmėsi, kad ministerijos moterys patarė nepersistengti – esą paskiau nebus ką veikti.
„Toks gyvenimas, kai turi apsimesti, kad dirbi, ir stumti laiką, man buvo atgrasus. Sykį ministras paklausė, ar patinka dirbti. Atsakiau – labai nepatinka. Jis akis išpūtė: kaip tai? Vos 23-ejų būdamas karjerą pradėjau nuo vyresniojo inžinieriaus ministerijoje ir nepatinka? Juk toks darbas – kiekvieno svajonė.“
Vaikinas ėmė ir išklojo ministrui teisybę. Papasakojo, kad ryte, vos duris atvėrus „univermagui“ (dabar tai – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė), eidavo ten dirbti „žvalgu“ – pažiūrėti, kokiame skyriuje ko „išmetė“. Tada užimdavo vietą eilėje, stengdavosi užimti iškart dvejose, ir bėgdavo skambinti moteriškėms į ministeriją. Paskiau laukdavo 16.30 val. – eidavo pirkti „Vakarinių naujienų“.
„Aš, universitetą baigęs žmogus, graužęs visus tuos politinius ir nepolitinius mokslus, dirbau tokį darbą. Kai papasakojau ministrui, jam ausys užlinko. Perkėlė jis mane į ministerijos gamybinį susivienijimą „Autoservisas“, tapau inžinieriumi tiekimo reikalams“, – kalba p. Artūras. Priduria: toji įmonė jam buvo „geroji praktika“ – dirbdamas ten pamatė gyvenimą. Prasidėjo komandiruotės į Maskvą, ten p. Artūras skrisdavo „pramušti fondų“. Skrisdavo pasiruošęs – reikėjo turėt ir dešros, ir, kaip rusai vadino, „stipraus lietuviško vyno“ – „Suktinio“. Reikėjo ir pinigų kišenėje turėti – sąskaitoms restorane apmokėti. O pasivaišinti fondų skirstytojai mėgo gerais produktais.
Iš Maskvos su vadinamąja papildoma paskyra, pvz., gauti dar 50.000 stabdžių šlangelių, keliaudavo į automobilių gamyklą Toljatyje, o kad eitųsi kaip sviestu patepta, ir ten gabendavo dešrų, skilandžių, „stipraus vyno“. Ponas Artūras iki šiol atsimena sandėlio vedėją Zosę, užuodusi lauktuves ji džiaugsmingai sakydavo: „Va, žiūrėkit, Artūras iš „pribaltikos“ atvažiavo.“
Prisimena pašnekovas ir „nemalonų atvejį“, kai lūžo iš Maskvos oro uosto kylančio lėktuvo važiuoklė. Jam nieko ypatingo neatsitiko, tik ausį su moterišku kulniuku pradrėskė, tačiau žmonių su atvirais lūžiais – styrančiais kaulais, mėsomis, matė daug. Ar buvo žuvusiųjų – lig šiol nežino. Sužeistieji buvo nuvežti į Petrovką, į KGB kalėjimo ligoninę.
„Kažko suleido, apdusino. Ryte pabudau, žiūriu, milicininkas šalia sėdi, nesupratau, kas vyksta. Pakilau eiti, jis klausia – kur? Sakau, tėvams noriu paskambinti, į darbovietę. Sako, jau pranešta, viskas sutvarkyta. Po savaitės išleidžiamas turėjau pasirašyti, kad man yra žinoma atsakomybė už „valstybinės paslapties išdavimą“, kad niekam nepasakosiu apie avariją, kitaip broliui, kuris tuomet Minske mokėsi prancūzų kalbos, kad kaip gydytojas galėtų išvažiuoti dirbti į Alžyrą, lengva nebus. Tylėjau grįžęs, ir kiti tylėjo, – tais laikais Sovietų Sąjungoje katastrofų „nebūdavo“, – pasakoja p. Artūras.
Laisvasis komersantas
Galiausiai jis nutarė palikti „Autoservisą“, – pajuto, kad toji darbo vieta jį išpaikino.
„Įsivaizduokite: man 25-eri. Sėdžiu restorane, panelių aplink sėdi. Sakau padavėjui: pataikysi į lempą butelio kamščiu, duosiu 25 rublius. Inžinieriaus atlyginimas tuomet siekė 140 rublių. O aš paorganizuodavau detalių už savikainą, juk buvo dvi kainos deficitui – rinkos kaina ir kaina. Užsidirbdavau iš šono tiek, kad algos neidavau pasiimti. Sykį pasikvietė vadovas, klausia, gal man galvoje negerai, kad aš antras mėnuo atlyginimo nepasiimu. Matyt, tikrai buvo negerai...“ – šypsosi p. Artūras. Priduria: dabar dėkingas tėveliams, ypač tėvui, kuris sunerimęs sukvietė šeimos posėdį. Jame buvo nutarta „visa tai“ baigti.
Išėjęs iš „Autoserviso“ p. Artūras buvo paskirtas į Geležinkelio darbininkų aprūpinimo skyrių, Prekybos skyriaus vadovu. Šis skyrius aprūpindavo geležinkelininkus, jų Lietuvoje tuomet buvo 18.000, kad jie „būtų aprengti, apauti ir nebūtų alkani“. Tais laikais įmonės gaudavo vadinamuosius „pajokus“, davinius, kuriuos sudarė žirneliai, majonezas, indiškos tirpios kavos dėžutė ir višta, kainavo toks davinys apie 15 rublių, priklausomai nuo produktų. „Sunku buvo, – šypsosi pašnekovas, – 18.000 žmonių „teisingai“ paskirstyti 10.000 indelių majonezo, arba – 100 televizorių.“
Netrukus, pasakoja p. Artūras, ėmė rastis „laisvųjų komersantų“ – jie gabendavo prekes iš Lietuvos. Ir jis nusprendė tokiu tapti – pradėjo važinėti su konservais į Lenkijos turgų. Už indelį Lietuvoje mokėdavo 3,20 arba 4,60 rublių, ten gaudavo apie 40 rublių, t. y. dešimteriopai, – tai buvo fantastinės sumos. Iš jų p. Artūras vis atsidėdavo verslo pradžiai.
„Daug dabartinių didelių verslininkų tuomet taip prekiavo. Tarkime, turiu „Rubicon“ grupės vadovo Andriaus Janukonio pasirašytą „Philips“ kepsninės garantinį taloną. Esu tvarkingas žmogus, daug įdomių dalykų išsaugojau“, – šypsosi p. Artūras, traukdamas iš piniginės aptriušusį „Omnitel“ 1995-aisiais išduotą pažymą, liudijančią, jog jis buvo 292-asis bendrovės klientas.
Ponas Artūras sako: tie laikai seniai praeityje, bet įtampos ir dabar netrūksta, tik ji – kitokia: „Aš atsakingas. Aš viską stengiuosi daryti atsakingai – jaučiuosi atsakingas šeimai, darbuotojams, visuomenei.“ Pasitikslinu: ar atsakingumas yra vienas iš jo verslo principų?
Pašnekovas šypteli: „Gal reikėtų surašyti savo internetiniame puslapyje, kokie mūsų principai, kokia vizija... Suprantu, kad svarbiausias tikslas – padėti šeimoms įsigyti kokybiškų vaikams skirtų produktų. Ne veltui žydai sakoma: gera sveikata ateina per gerą vandenį, gerą orą ir gerą maistą.“
Tvirtą požiūrį p. Artūras turi ir į bendrovės darbuotojus – pagarbų. „Į bendradarbius žiūriu pagarbiai ir juos labai vertinu, – juk mes kartu siekiame bendro tikslo. Tikrai nevertinu jų kaip vienos iš didžiausių išlaidų eilutės sąnaudose. Esu įsitikinęs, kad darbuotojus reikia sugebėti išlaikyti tinkamai atlyginant jiems už pastangas – mokant adekvatų atlyginimą, sudarant normalias darbo sąlygas – pradedant darbo vieta, baigiant psichologine atmosfera. Nemėgstu įtampos, intrigų, kitokių negerovių“, – kalba pašnekovas. Anot jo, galima nusipirkti naujų kompiuterių, programų, ko tik nori, gėrėtis puikiai atliekama kokios nors grupės muzika, darniai žaidžiančia krepšinio komanda ar svaiginančiu greičiu lekiančiu automobiliu ralio varžybose. Bet visas tas priemones valdo žmonės, ne kas nors kitas.
Kurortų testas
Nuo verslų kalbai pasisukus apie poilsį, prisimenu: teko girdėti Daunoravičių bičiulius juokaujant, kad slidinėti jau 10 m. jie važiuoja į tą pačią vietą.
„Ne...“, – nutęsia p. Artūras. Į tą pačią vietą, Saalbachą–Hinterglemmą Austrijoje, jie važiuoja kas antri metai, tarpais tarp šio kurorto – į kurį nors dar nelankytą. Sako, jei atras geriau už Saalbachą, ten nebegrįš kaskart, o kol kas „vyksta rotacija“.
„Negalvokite, kad esu taip prisirišęs prie tos vietos, kad nieko kito nenoriu matyti. Bet atostogos man yra labai svarbi sudėtinė gyvenimo dalis, per jas turiu pailsėti. Nevertinu žmonių, kurie sako: „Aš jau 10 m. neatostogavau ir daug dirbu, nuo aštuonių iki aštuonių.“ Bet, klausiu, juk esi vedęs, ir vaikų, ir žmoną turi, tai koks tavo indėlis į visuomenę, jei su jais nebendrauji? Ir kaip tave darbdavys laiko, juk tampi neproduktyvus, nes nesi pailsėjęs? Į viską, mano galva, reikia žiūrėti sveikai, neperdozuoti, tada bus gerai“, – dėsto p. Artūras. Priduria: todėl jis ir yra toks atidus vietai, į kurią važiuoja, nes nori būti tikras dėl komfortiško poilsio.
„Yra vietų slidinėti, kur buvome lygiai du kartus – pirmą ir paskutinį. Zoldene buvau tuos du kartus, daugiau ten nevažiuosime – ten nėra erdvės, o man patinka keliauti slidėmis per kalnus, matyti nuolat besikeičiančius vaizdus. O jei dar kokiose varžybėlėse sudalyvauji...“ – vertina pašnekovas. Jis pats mielai čiuožia Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos rengiamose varžybose.
Dalyvauja Daunoravičiai ir Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo varžybose. Geriausių rezultatų visa šeima pasiekė 2001-aisiais Amerikoje – p. Edita tuomet užėmė 3 vietą, p. Artūras – 4, jų sūnus Mindaugas – 2, kiekvienas – savo amžiaus grupėje.
Į sporto meistrus
Su sūnumi VŽ „Savaitgalio“ pašnekovą sieja dar viena aistra – Artūras ir Mindaugas Daunoravičiai yra lenktynininkai.
Pirmosiose ralio lenktynėse p. Artūras sudalyvavo 1979-aisiais. 18-metį vaikiną į jas pakvietė kaimynystėje gyvenantis lenktynininkas, mat susirgo jo šturmanas. 1980–1989 m. ekipažas, kuriame važiavo p. Artūras, lenktyniavo intensyviai, ne sykį tapo nugalėtojais. Paskiau, anot p. Artūro, kai su Edita nusprendė tuoktis, sutarė, kad „raliai baigsis, kai atsiras vaikutis“. Paskutines lenktynes jis nuvažiavo 1989 m. – prasidėjo suirutės, blokada. Lenktynių automobiliai Lietuvoje tuomet buvo „DOSAAF'iniai“ (liet. – SDAALR, Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, 1951–1991 m. veikusi sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija), tad kai nebeliko sovietinės organizacijos, nebeliko ir ralio.
„Kitas dalykas, – šypsosi p. Artūras, – 1991 m. gimė Mindaugas, ir – jokių varžybėlių.“ Anot jo, iki 1995-ųjų, kol grupė entuziastų vėl pradėjo rengti varžybas, Lietuvoje ralio išvis nebuvo. Nuvažiuodavo jis į tas varžybas, pažiūrėdavo, bet suprato, kad geriau išvis nežiūrėti: galiojo susitarimas su žmona jose nedalyvauti, o širdį vis dėlto skaudėjo.
„Bet aš kantrus, palaukiau, kol Mindaugas užaugo, jam dabar 21 metai“, – juokiasi p. Artūras. 2008 m. įsigytą automobilį jiedu parengė ralio lenktynėm, pradėjo treniruotis. Sūnus trasoje nebuvo naujokas – prieš tai jis važinėjo kartingais, buvo pakviestas į penkiskart pasaulio čempiono Danilo Rossi komandą. Ponui Artūrui teko padengti 60% dalyvavimo išlaidų, likusias dengė italai. Po metų jie pasiūlė Mindaugui iš kartingų pereiti į „Formulės 2“ komandą ir padengti 70% jo dalyvavimo sumos.
„Likusią dalį reikėjo susimokėti patiems. Rėmėjų neradau, o vienam tai buvo per didelės išlaidos, būtų tekę spręsti, kas toliau – verslas ar lenktynės“, – šypsosi pašnekovas. Anot jo, konkurencija tokio lygio automobilių sporte – didžiulė. Pasakoja, sykį per vadinamuosius testinius „Formulės KF-2“ važiavimus matęs: vienoje šimtojoje sekundės dalyje „tilpo“ 15 lenktynininkų.
„Teko ieškoti alternatyvų, taigi dabar mes – ralyje. Šis užsiėmimas – labai gera jungiamoji grandis. Jei nebūtų ralio, kažin, ar su Mindaugu būtume tokie draugai, kokie esame dabar. Mes komanda: šturmanas ir pilotas. Dvejus metus aš vairavau, o jis suprato, kad tai labai sunkus sportas – sunkus fiziškai, ištvermės reikia labai didelės, proto ir dėmesio koncentracijos“, – kalba p. Artūras. Anot jo, automobilių sportas, kaip ir buriavimas, labai gerai prapučia galvą, pašalina stresą – jokių „raminamųjų“ nebereikia.
Šiemet Daunoravičiai dėl įvairių priežasčių važiavo nedaug, o rugsėjo 15 d. finišavusiame paskutiniame šių metų Lietuvos ralio čempionato etape „Classic Druskininkai 2012“ absoliučioje įskaitoje užėmė 4 vietą, tarptautinėje N klasėje – 3-ią.
„Po truputį išeiname į prizines vietas. Būčiau labai laimingas, jei su Mindaugu pasiekčiau sporto meistro vardą. Greičiausias kelias į tai – tapti absoliučiu varžybų nugalėtoju, ilgesnis – dalyvauti ir rinkti taškus“, – šypsosi p. Artūras.
Straipsnį taip pat rasite http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=cda09db0-9085-49e9-8ff3-653eda65a288&pageno=0