Milda Tarcijonaitė
Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ 2013.02.21.
Estetika ir racionalus planavimas – suderinami dalykai. To pavyzdys sostinės interjero salono „Provincialė“ įkūrėja ir vadovė Jūratė Skrudupaitė, kuri kūrė verslą viską skrupulingai suplanavusi: nors nėrė į sritį, kurią puikiai išmanė, tačiau kruopščiai laikėsi verslo plano.
"Norėjau susikurti darbo vietą sau ir būti nepriklausoma. Žinojau, tai bus nedidelis verslas, kur galėsiu įgyvendinti savo idėjas. Puikiausiai galėčiau dirbti ir samdomą darbą, tačiau susiklostė tokios aplinkybės, kad pradėjau daugiau keliauti ir tada nusprendžiau – galiu įkurti savo verslą“, – pasakoja UAB „Provincialė“ vadovė.
Pašnekovė neslepia, niekada negalvojusi, kad verslo idėjų įgyvendinti nepavyks, nes buvo tikra tuo, ką daro.
„Imdamasi savojo verslo tvirtai žinojau, ką noriu daryti ir turėjau profesionalų komandą, kurie padėjo idėją įgyvendinti. Kai susirenka savo darbą išmanantys žmonės – negali nepavykti“, – užtikrintai kalba verslininkė.
Prieš aštuonerius metus pašnekovės suburta komanda sėkmingai dirba iki šiol.
Dirba komanda
Pasak p. Skrudupaitės, viena iš verslo stiprybių – netradicinis salono dekoratorių požiūris į interjero kūrimą. Salone galima įsigyti ne tik interjero detalių, čia teikiamos ir interjero dekoravimo paslaugos. Prekės į saloną atkeliauja iš Prancūzijos.
„Į Paryžių vykstame visa komanda ir renkamės kompanijas, kurių daiktais norėtume prekiauti. Dekoravimo elementai, kvapai, šviestuvai – stengiamės atvežti tokius daiktus, kurių Lietuvoje dar nėra. Visa komanda į Paryžių važiuojame todėl, kad išsirinktus daiktus aš turėsiu parduoti salone, o kolegės juos siūlys namams dekoruoti“, – dėsto salono vadovė.
Į konkurenciją pašnekovė žiūri paprastai ir pabrėžia, kad nėra išleidusi nė lito reklamai. Ponia Skrudupaitė įsitikinusi, kad niekas tavo idėjos neįgyvendins geriau nei tu pats.
„Šioje parduotuvėje esu vienintelė pardavėja, tiesa, turiu padėjėją. Žinau, kad niekas geriau už mane klientų neaptarnaus. Vadinasi, atsisakau kelionių ir galimybės samdyti daugiau žmonių, taigi dirbu pati. Ne todėl, kad nepasitikėčiau kitais, tiesiog pažįstu klientus ir todėl man lengva dirbti. Manau, kad mažųjų verslų savininkai turėtų dirbti tiesiogiai su klientais“, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad darbas interjero parduotuvėje yra pragyvenimo šaltinis, o ne žavingas laiko praleidimas.
Ponia Skrudupaitė vadovaujasi nuostata, kad jeigu įmonė susidūrė su problemomis dėl to kaltas ne kas kitas, o vadovas.
„Jei kas nors nepasiseka, visada kaltę prisiimu sau. Galvoju, ko aš nepadariau. Dėl klaidų kaltas ne pardavėjas, ne finansininkas, ne konsultantas, ne direktoriaus padėjėjas. Kaltas – vadovas. Niekada neieškau, kas ko nors nepadarė. Laikausi nuomonės, kad komanda padarė viską, vadinasi, aš ko nors nesustygavau“, – savo požiūrį aiškina vadovė.
Verslo planas – būtinas
Kurdama verslą, p. Skrudupaitė ne tik tvirtai žinojo verslo idėją, bet buvo pasirašiusi verslo planą, kurio kruopščiai laikėsi.
„Pradėjau dirbti su žmonėmis, kurie turi labai gerą skonį. Todėl verslas greitai plėtojosi ir nebereikėjo galvoti, iš kur investuoti papildomai. Turėjau pasirašiusi detalų verslo planą ir iki paskutinio cento suskaičiavusi pinigus. Apskaičiavau, kiek turėčiau uždirbti kiekvieną mėnesį tuo atveju, jei seksis labai gerai arba prastai. Plano laikiausi nuosekliai“, – pasakoja salono vadovė.
Pasak pašnekovės, norint pradėti tokį verslą nereikia milžiniškų investicijų, tačiau privalu – geras skonis, drąsa siūlyti kitokį nei skandinavišką stilių, gera komanda.
„Visada sakiau, niekada nereikia bijoti samdyti žmonių, kuriems tuo metu, atrodo, neišgali sumokėti. Geriau mažiau mokėsiu sau, tačiau turėsiu pačius geriausius savo srities profesionalus“, – kalba verslininkė.
Šiuo metu salone dirba penki žmonės: dvi architektės, buhalterė, p. Skrudupaitė ir jos padėjėja.
Kalbėdama apie verslo ateitį, p. Skrudupaitė sako, kad neketina atidaryti daugiau panašių salonų. Galbūt tik paįvairins asortimentą.
„Jeigu vieną dieną man šautų į galvą mintis, kad noriu išvažiuoti metams į Prancūziją, ramiai viską uždarysiu, po metų grįšiu ir nuspręsiu, ką daryti toliau. Tikrai nebijau improvizuoti“, – lengvai apie ateitį kalba pašnekovė.
„Aš esu pardavėja, nors galbūt galėčiau vadintis direktore. Man labai patinka, kai klientai sako: „Jūsų vadovei labai pasisekė, jūs labai gera pardavėja. Jiems pasisekė, kad jus pasamdė.“ Tai pats geriausias komplimentas ir darbo įvertinimas. Kartais žmogus užeina į saloną ir prisipažįsta, kad atėjo tiesiog pasišnekučiuoti. Šis darbas man patinka dar ir dėlto, kad turi nuolat viskuo domėtis, lavintis. Mat norisi palaikyti įdomų pokalbį su klientais“, – prisipažįsta p. Skrudupaitė.
Per pokalbį salono duris pravėrė žinomas aktorius ir šypsodamasis paklausė, ar p. Skrudupaitė perskaitė jo rekomenduotą knygą.
Straipsnį taip pat rasite VŽ svetainėje http://vz.lt/article/2013/2/24/ne-direktore-o-pardaveja#ixzz2OMESjp7E
