Atlaikiusi santvarkų pokyčius, ekonominius nuosmukius ir pakilimus „Ūla“ ne tik tęsia veiklą, bet ir tapo išsigelbėjimu čia dirbantiems žmonėms su negalia. Apie tai, kaip per pusę amžiaus pasikeitė juvelyrų darbas, kodėl ši profesija puikiai tinka žmonėms su negalia ir kokie iššūkiai laukia šiuolaikinių juvelyrų, kalbamės su įmonės „Ūlos juvelyrų studija“ direktoriumi Pauliumi Zabielsku.
Daugybė žmonių turbūt geriau žino jūsų produkciją, nei tai, kur, kaip ir kieno rankomis ji buvo pagaminta. Papasakokite apie vieną seniausių Baltijos šalyse juvelyrinę gamyklą „Ūla“, kurios gamybos tradicijas šiandien tęsiate „Ūlos juvelyrų studijoje“?
„Ūlos“ istorija prasidėjo prieš pusamžį – 1967-aisiais. Iš visų tuomet egzistavusių tokių juvelyrinių dirbinių gamyklų ji išsiskyrė savo papuošalais iš gintaro ir sidabro, taip pat gamino dirbinius iš aukso, elnių, netgi karvių ragų. Tuo metu ji buvo tautiškumo, liaudiško meno tematikos tęsėja ir puoselėtoja Lietuvoje, gamino dirbinius su puikiai žinomais lietuvių tautodailės motyvais – saulute, ugnimi, rūtos šakele, žvaigždute. Taip pat daugelis vyresnio amžiaus žmonių dar pamena „Ūlos“ gamintas karnavalines miško žvėrelių rankų darbo kaukes. Taip pat Lietuvoje gerai žinomos metalinės česnakų arba riešutų smulkinimo žnyplės. Visa tai buvo gaminama „Ūlos“ Merkinės ceche.
Tuo metu ši įmonė buvo milžiniška, turėjo atskirus filialus, joje dirbo apie 1500 darbuotojų. Tarp jų ir dailininkai, kurie kurdavo jau klasikiniu tapusį juvelyrinių dirbinių dizainą. Šiandien daugumos juvelyrinių dirbinių įmonių ir parduotuvių vadovai, darbuotojai yra būtent „Ūlos“ auklėtiniai, kažkada dirbę šioje įmonėje.
„Ūlos“ aukso amžius pasibaigė, kai atgavus nepriklausomybę ji buvo privatizuota, vėliau bankrutavo ir atiteko vienam Lietuvos komerciniam bankui. Kai perėmėme įmonės vairą 2001-aisiais, ji buvo likusi vos su 40 darbuotojų, mums teko ją prikelti beveik iš pelenų, padengti skolas.
Netrukus pradėjome bendradarbiauti su Valakupių reabilitacijos centru, po truputį į savo veiklą pradėjome įtraukti neįgaliuosius, kol galiausiai 2004-aisiais kilo mintis įkurti socialinę įmonę ir juos įdarbinti. Šiandien didžioji dalis „Ūlos“ darbuotojų yra su negalia – tai žmonės po įvairių traumų, daugiausiai turintys judėjimo negalią. Juvelyro amatas – tikra Dievo dovana žmonėms su negalia, nes jis 90 proc. yra sėdimas. Šiandien turime 5 darbuotojus, kurie pas mus dirba nuo pat įmonės įsikūrimo – virš 10 metų.
Įdarbinti žmones su negalia – rimtas įsipareigojimas, reikalaujantis tiek specialių investicijų, tiek ir tam tikrų vertybinių nuostatų. O su kokiais iššūkiais susidūrėte pritaikant patalpas ir darbo vietas žmonėms, turintiems negalią?
Nuo praėjusių metų žiemos įmonė yra persikėlusi dirbti į Vilniaus rajono Avižienių kaimą, kur vien savo jėgomis, be valstybės paramos pasistatėme modernų pastatą, visiškai pritaikytą neįgaliųjų poreikiams. Įrengėme grindinį šildymą, nes žmonių su judėjimo negalia kraujotaka būna sutrikusi, todėl jiems reikia pakankamai šiltų patalpų, taip pat įrengėme aukštesnes gamybines patalpas, platesnius koridorius ir duris, kad patalpos būtų šviesesnės, pastatą projektavome su daugiau langų. Pritaikyti pastatą neįgaliųjų poreikiams, kai jį projektuoji nuo pamatų – nėra sunku, todėl to ir ėmėmės.
Šiandien jie dirba prie jiems pritaikyto aukščio stalų, štampavimui pastatėme specialius pandusus, nupirkome rankinius presavimo įrankius. Visgi bet kurioje socialinėje įmonėje visi darbuotojai negali būti neįgalieji, turime ir dalį asistentų, kurie padeda neįgaliesiems ten, kur reikia dirbti su svoriais ar kažką atnešti.
Turėjau svajonę šalia naujojo įmonės pastato įrengti ir darbuotojų bendrabutį, kad jiems būtų dar patogiau, tačiau įmonė yra įsikūrusi tokioje zonoje, prie kurios gyvenamosios paskirties pastatai iškilti negali.
Galbūt savo įmonėje puoselėjate ir kokias nors bendras tradicijas?
Esame kaip viena didelė šeima. Nėra taip, kad vien darbas, reikia ir bendravimo, tarpusavio supratingumo. Todėl nepraleidžiame nei vieno gimtadienio ar valstybinės šventės. Pavyzdžiui, kai buvo neįgaliųjų diena, nusipirkome tris tortus, vaisių, sulčių, kavos ir visi susirinkę ne tik paskanavom vaišių, bet ir pabendravome, o tik tuomet ėjome dirbti.
Minėjote, kad anksčiau „Ūlos“ juvelyrinių dirbinių dizainą kurdavo patyrę savo srities profesionalai ir dailininkai. O kaip yra šiandien, galbūt čia leidžiate atsiskleisti darbuotojams?
Šiandien taip pat bendradarbiaujame su dailininkais, pavyzdžiui, su dailininkų Algirdo Mikučio ir Ąžuolo Vaitukaičio pagalba 2008 m. sukūrėme kolekciją „Tiltas“, kuriuo norėjome simboliškai sujungti praeitį ir ateitį naudojant senovinius elementus – saulę, ugnį, sages iš lanko, ąsočio šukes naudojome moteriškoms sagėms.
Dar vienas įdomus mūsų projektas vyko kartu su Giedriumi Reimeriu, žinomu dizaineriu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ženklo autoriumi. Šį kartą su juo kūrėme Lietuvos valstybingumo 100-mečiui skirtus ženkliukus ir medalius. Buvo tikras iššūkis, kai per dvi savaites turėjome pagaminti 16 tūkst. ženkliukų ir 500 medalių.
Papasakokite plačiau, koks tas juvelyro darbas, kokius įgūdžius turi turėti šiuolaikinis šio amato atstovas?
Juvelyro amatas – ne kiekvienam, nes jam reikia didžiulio kruopštumo, žingeidumo, mokėti eksperimentuoti, atrasti savo kabliuką, kuriuo patrauktum klientus. Anksčiau juvelyras viską darydavo rankomis – nuo skardos ir vielos iki galutinio varianto, o dabar tai pakeičia kompiuterinės programos, 3D spausdintuvai. Kai kam tai skamba netikėtai, bet šiuolaikinis juvelyras turi labiau išmanyti ne amatą, o mokėti gerai programuoti.
Kadangi „Ūloje“ turime įvairios specifikos darbų ir matome, kad vienam žmogui nesiseka pjauti – jo ir neverčiame, gal jam puikiai seksis poliruoti arba gręžti. Stengiamės žmogui parinkti darbą pagal jo gebėjimus, apmokyti. Geriausia lipdyti žmogų, kai jis neturi įgūdžių ir įpročių, nes tam specialistui, kuris jau susiformavęs, ne visada bus lengva išmokti dirbti kitaip.
Kaip žmonės ir užsakovai jus randa? Galbūt neįgaliųjų juvelyrinius dirbinius žmonės labiau vertina, o jų rankų darbas suteikia papildomą pridėtinę vertę?
Kartais pasitaiko klientų, kuriems tai išties svarbu. Pavyzdžiui, prieš porą metų Jungtinių Tautų fondui „Unicef” prieš šv. Kalėdas gaminome 50 tūkst. raktų pakabukų, o pinigai už juos buvo skirti Švedijos vaikams, sergantiems vėžiu. Pagrindinis reikalavimas, išsakytas ieškant gamintojų, kad jie būtų neįgalieji.
Pastebiu, kad palankus požiūris į neįgaliųjų darbą itin gajus išsivysčiusiose šalyje, ten žmonės nelieka jiems abejingi, supranta ir padeda. Lietuvoje taip pat yra institucijų, kurios padeda neįgaliesiems labiau integruotis į visuomenę, tačiau daugelis šiandien vis dar galvoja, kad ta pagalba gali būti tik pinigai, tačiau, kaip rodo daugelyje šalių praktikuojamas skandinaviškas modelis, reikia padėti kitaip – reikia p
Gediminas Bartkus
VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“
Tel. 8 663 71454
El.p.
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
